Česlovas Kudaba

Paminklinė lenta prof. Česlovui Kudabai ant VU Gamtos mokslų fakulteto centrinio korpuso

Česlovas Kudaba (1934 m. liepos 24 d. Kobylnikas, dab. Naročius, Baltarusija – 1993 m. vasario 19 d., palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse) – Lietuvos geografas, gamtininkas, profesorius, politinis veikėjas, Kovo 11 Akto signataras.

[taisyti] Biografija

1940 m. šeima persikėlė į Vaiciekavą, Ignalinos raj. Pradžios mokslus Č. Kudaba pradėjo eiti 1942 m. Tverečiaus progimnazijoje. Nuo 1950 m. mokslą tęsė Švenčionių pedagoginėje mokykloje. 1954 m. pradėjo geografijos studijas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Jau studijuodamas domėjosi ne vien geografija, bet ir kitais mokslais, ypač istorija, etnografija, sociologija, mokslo istorija, gamtinės aplinkos naudojimu ir apsauga. 1956 m. studentų mokslinės draugijos konferencijoje skaitė pranešimą apie vieną garsiausių XIX a. Vilniaus universiteto geografą natūralistą, istoriką ir senųjų žemėlapių kolekcionierių prof. J. Lelevelį, 1958-1960 m. įsitraukė į mokslinį darbą „Lietuvos fizinių geografinių sričių charakteringų vietovių landšaftiniai tyrimai“.

1959 m. įgijęs geografo ir geografijos mokytojo specialybę paliktas dirbti Vilniaus universiteto GMF Fizinės geografijos ir kartografijos katedroje asistentu. 1960-1992 m. Gamtos mokslų, Filologijos, Ekonomikos ir Istorijos fakultetuose skaitė net 32 disciplinų paskaitas, tarp jų svarbiausios: geografijos mokslo istorija ir problemos, aeronuotraukų taikymas geografiniams ir geomorfologiniams tyrimams, jų dešifravimas, kosminiai metodai geografiniuose tyrimuose (naujausi Žemės paviršiaus tyrimo būdai), aplinkosauga, geomorfologija. Be to, vadovavo studentų laboratoriniams bei praktikos darbams, ekspedicijoms, mokomosioms ekskursijoms, diplominiams darbams (iš viso 51), dalyvavo valstybinių egzaminų komisijose.

1964-1968 m. Gamtos mokslų fakulteto dekanas. 1964 m. apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją, 1967 m. docentas. 1972 m. apgynė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Glaciomorfologija marginalnych lednikovo-akumuliativnych vozvyšenostei na primere Baltijskoj cholmysto-morennoj griady“. 1974 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1978-1986 Hidrologijos ir klimatologijos katedros, 1986-1990 Bendrosios geografijos ir kartografijos katedros vedėjas, 1986-1993 m. Inžinerinės fotogrametrijos ir Kartografijos laboratorijų mokslinis vadovas. Nuo 1986 m. vadovavo sudarant Lietuvos atlasą, vyriausias mokslinis redaktorius. ^[1]

[taisyti] Mokslinė veikla

Tyrė Lietuvos reljefą. Išnagrinėjo ledyno pakraštinių darinių morfologinę sudėtį, skulptūrines makroformas, kampinius moreninius masyvus ir dubumines glaciodepresijas, iškėlė naują ledyninės kilmės dubaklonių (rinų) susidarymo koncepciją. Jo atlikti Lietuvos aukštumų tyrimai atskleidė teritorijos nuledėjimo etapus, paleogeomorfologiją. Pagrindinis jo darbas – 1:200 000 mastelio kraštinių ledyninių darinių žemėlapis, sudarytas remiantis topografinių žemėlapių izohipsėmis. Daug dėmesio skyrė moreninių aukštumų reljefo morfogenetiniam tipizavimui ir ledyno pakraščio akumuliacinių darinių morfogenezės schematizavimui. Nustatė pagrindines apledėjimo stadijų ir fazių ribas Lietuvoje. Jį galima vadinti morfoevoliucinio glacigeninio reljefo Lietuvoje tyrimo pradininku, šios teorijos pagrindėju ir kūrėju.

Paskelbė per 100 mokslo straipsnių ir knygų iš geomorfologijos, kraštotyros, gamtos apsaugos, daug mokslą populiarinančių straipsnių periodinėje spaudoje. Vien žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ įregistruotos 89 jo publikacijos.

[taisyti] Visuomeninė veikla

Daug dėmesio skyrė svarbiems aplinkosaugos, kultūros ir švietimo klausimams. Nuo 1968 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, aktyvus Lietuvos ir Vilniaus gamtos apsaugos, kraštotyros draugijų tarybų narys, Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas. 1983-1987 m. „Žinijos“ draugijos Mokslų apie Žemę tarybos pirmininkas. 1987-1990 m. Lietuvos kultūros fondo įkūrėjas ir valdybos pirmininkas, 1990-1993 m. Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkas, Stepono Kairio fondo vadybos narys.

Nuo 1967 m. buvo žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redaktorių kolegijos, „Žinijos“ draugijos, „Minties“ ir „Mokslo“ leidyklų mokslo tarybų narys. Turėjo visuomeninių pareigybių Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakultete.

[taisyti] Politinė veikla

1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, 1988-1990 m. Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1988 m. Gotlando komunikato signataras. 1990-1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos deputatas, Kovo 11 Akto signataras.

[taisyti] Bibliografija

• Kalvotoji Žemaitija. (Vilnius, 1972 m.)
• Kur Nemunas teka (Vilnius, 1972 m.)
• Ignalinos apylinkės (Vilnius, 1975 m.)
• Geografinės kelionės ir atradimai (Vilnius, 1980 m., 2003 m.)
• Lietuvos aukštumos (monografija, Vilnius, 1983 m.)
• Gamtos ištekliai, jų panaudojimas ir apsauga (Negyvosios gamtos ištekliai) (Vilnius, 1984 m.)
• Nerimi (Vilnius, 1985 m.)
• Kalvotoji Aukštaitija (Vilnius, 1988 m.)
• Apie Lietuvos žemę (su R. Krupicku, Vilnius, 1992 m.)
• Septyni keliai iš Varnių (Vilnius, 1993 m.)
• Lietuvos žemė (su R. Krupicku, išleista 2000 m.)
• Žemės giedra. (sudarytojas Antanas Staponkus) Vilnius, 2004 m.

Straipsniai:

• Liaudies architektūros elementai Žemaičių kraštovaizdyje. Statyba ir architektūra. V., 1974. Nr. 2. P. 31–32, iliustr.
• Žemaičių aukštumų kultūrinio kraštovaizdžio liaudies kūrybos elementai. Liaudies kūryba. 1974. T. 2. P. 91–102, iliustr.

[taisyti] Įvertinimas

• 1984 m. už mokslo pasiekimus paskirta Valstybės premija.
• 1993 m. už kraštotyrinių monografijų ciklą paskirta valstybinė Jono Basanavičiaus premija (po mirties),
• 1993 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija už knygą „Septyni keliai iš Varnių“
• 1994 m. Už nuopelnus ekologijos ir gamtosaugos srityje apdovanotas V. Adamkaus premija.

Jo vardu pavadinta:

• Česlovo Kudabos premija
• Česlovo Kudabos geografijos konkursas
• Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinė mokykla
• Gatvė Vilniuje

[taisyti] Šaltiniai

1. ↑ Rimantas Krupickas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. T.11: Kremacija-Lenzo taisyklė., 189 psl.